Galvijų leptospirozė: epizootologija ir simptomai, gydymas ir profilaktika

Leptospiroze dažnai serga daugelis gyvūnų, tačiau labiausiai serga galvijai. Situacija reikalauja neatidėliotino veterinarijos gydytojo įsikišimo, nes infekcija plinta dideliu greičiu, o ligos pasekmės gali būti mirtinos, todėl negalima atidėlioti gydymo. Rimtas požiūris į skiepijimą ir sanitarinių bei higienos taisyklių laikymasis padės išvengti bėdų.

Leptospirozės ypatybės

Leptospiroze serga daugelis gyvūnų rūšių. Ši infekcinė natūrali židininė liga pažeidžia vidines kraujagysles, virškinamąjį traktą, odą ir gleivines.Liga lydima karščiavimo, nevalingų abortų ar sergančių palikuonių atsiradimo. Sergančio augintinio produktyvumas pastebimai sumažėja.

Pavojingos ligos sukėlėjas – mikroskopiniai parazitai – leptospira (Genus Leptospira). Kai padidinsite kelis kartus, galite pamatyti, kad kenkėjai atrodo kaip ploni sidabriniai siūlai.

Leptospiros gyvena vandens aplinkoje, todėl klesti ežeruose, upėse ir net kanalizacijos vandenyse, tačiau greitai žūva sausumoje. Taigi atviruose rezervuaruose parazitai gali gyventi iki 200 dienų, o sausoje dirvoje – net 12 valandų. Protrūkis gali atsirasti bet kuriuo metų laiku. Jauni 1–1,5 metų augintiniai leptospirozę toleruoja sunkiau nei suaugę gyvūnai. Jiems mirties tikimybė siekia 25%.

Epizootologija rodo, kad dažniausiai galvijai ir kiaulės tampa ligos aukomis. Dažnai leptospiroze serga avys, ožkos, šunys, arkliai ir naminiai paukščiai.Arktinės lapės, lapės, pelės ir kiti graužikai yra jautrūs infekcijai. Gyvuliai ir laukiniai gyvūnai tampa leptospiros nešiotojais. Daugeliu atvejų maži graužikai yra infekcijos š altinis.

Patogenai išsiskiria su pienu, ekskrementais arba išskyromis iš gyvūnų lytinių organų. Dauguma žmonių šią ligą nešioja be reikšmingų simptomų ir yra tik parazitų rezervuarai. Tokie gyvūnai ypač pavojingi naminiams gyvūnėliams. Galvijų organizmuose leptospiros gyvena iki 6 mėnesių.

Galvijų ligų priežastys

Dėka Leptospira nešiotojų, parazitai laisvai patenka į maistą, vandens telkinius ir dirvožemį.

1. Daugeliu atvejų gyvuliai užkrečiami laistymo metu. Parazitai saugiai gyvena ir veisiasi ežeruose, tvenkiniuose ir upėse. Padidėjusio pavojaus š altiniai – stovinčio vandens pripildyti rezervuarai (pelkės ir gilios balos).
2. Leptospira dažnai gyvena humusingoje drėgnoje, neutralaus rūgštingumo dirvoje. Infekcija atsiranda per pažeistą odą arba įtrūkusias kanopas.
3. Naminiai gyvūnai užsikrečia kartu su maistu. Leptospiroze užsikrėtę graužikai paruoštuose pašaruose palieka gyvybinės veiklos pėdsakus.
4. Veršeliai suserga ligą dar gimdoje arba šerdami pienu iš užkrėstų karvių.
5. Dažnai infekcija užsikrečiama augintinio poravimosi su užkrėstu individu metu.

Parazitai lengvai patenka į karvės kūną per žaizdas, įbrėžimus, įkandimus, taip pat per nosies, akių, burnos, lytinių takų ir virškinimo trakto gleivines. Per valandą leptospira laisvai patenka į naminių gyvūnėlių kraują ir vidaus organus.

Leptospirozės plitimą skatina blogos sąlygos gyvūnams (nesanitarinės sąlygos, prasta mityba, vitaminų trūkumas), netinkamai parinktos ganyklos ir girdymo vietos.

Patologijos simptomai

Patologijos simptomai priklauso nuo leptospirozės formos. Ligos eiga yra ūmi, lengva ir lėtinė. Priklausomai nuo simptomų, liga gali būti tipinė ir netipinė. Infekcinės ligos inkubacinis laikotarpis vidutiniškai svyruoja nuo 5 iki 20 dienų.

Ūmus ligos vystymasis:

1. Staigus temperatūros padidėjimas (40–41 laipsnis).
2. Depresija, silpnumas arba atvirkščiai – didžiulis susijaudinimas.
3. Judesių koordinacijos sutrikimas, gyvūnas praleidžia laiką gulimoje padėtyje.
4. Stilus atsisakymas valgyti, jokios kramtomosios gumos.
5. Pulsas padažnėja, pasunkėja kvėpavimas.
6. Trečią dieną nuo ligos pradžios gleivinės pagelsta.
7. Šlapimas sumaišytas su krauju. Bandymas ištuštinti šlapimo pūslę sukelia gyvūnui stiprų skausmą.
8. Kai kuriems asmenims išsivysto konjunktyvitas.
9. Mažiau pieno.
10. Vidurių užkietėjimas, naminių gyvūnėlių žarnyno atonija.

Jaunesniems nei 1,5 metų gyvūnams didesnė tikimybė susirgti ūmine liga. Gyvūnų nėštumas dažnai baigiasi abortu. Karvei pieno atsiskyrimas sumažėja, jei jis nėra visiškai sustabdytas. Įgauna šafrano spalvą. Kailis pasidaro blyškus, pasišiaušęs. Ant burnos ertmės gleivinės ir odos nugaros bei kaklo uodegoje atsiranda nekrozinių darinių. Dėl to augintinio kūnas yra padengtas opomis. Liga trunka ne ilgiau kaip 10 dienų. Nesant medicininės priežiūros 50% atvejų, gyvūnui gresia mirtis nuo asfiksijos.

Poūmios ligos simptomai praktiškai nesiskiria nuo reaktyvios ligos eigos, tačiau yra lengvi. Tokiu atveju ligos vystymasis trunka iki 3 savaičių.

Lėtinę ligos formą lydi didelis svorio kritimas, kūno temperatūros šuolis, kirkšnies limfmazgių padidėjimas, kraujo atsiradimas gyvūno šlapime. Gyvūną kankina dažnas noras šlapintis ir greitas kvėpavimas. Gyvūnai slepiasi nuo ryškios šviesos ir smarkiai liejasi. Dėl to augintinio oda pasidengia plikomis dėmėmis. Sergančios karvės patiria sunkumų su reprodukcine sistema. Naminių gyvūnėlių nėštumas dažnai baigiasi abortu arba sergančių palikuonių gimimu. Komplikacijos po gimdymo nėra neįprastos.

Netipinė leptospirozės forma prasideda trumpalaikiu, nežymiu temperatūros padidėjimu (0,5-1 laipsniu). Gyvūnas tampa šiek tiek mieguistas. Gyvūno gleivinės įgauna gelsvą atspalvį. Hemoglobino atsiranda šlapime (hemoglobinurija).Ši būklė trunka nuo 12 iki 96 valandų, po kurios augintiniai visiškai pasveiksta.

Kaip nustatyti diagnozę

Visų pirma veterinarijos gydytojas apžiūri gyvūną, kad pamatytų klinikinį sergančio augintinio būklės vaizdą. Specialistas atsižvelgia ne tik į išorinius augintinio negalavimo požymius, bet ir į jo elgesį. Kitame etape iš gyvūno analizei paimamas kraujas, šlapimas ir kitų fiziologinių sekretų mėginiai. Gauti mėginiai tiriami, siekiant nustatyti antikūnus prieš parazitus – leptospiras. Specialistai atlieka bakteriologinį sėją tinkamose, selektyviose terpėse, taip pat atlieka bendrą hematologinį tyrimą.

Ligos rodiklis – žymus raudonųjų kraujo kūnelių skaičiaus sumažėjimas augintinio kraujyje, staigus cukraus kiekio sumažėjimas, hemoglobino kiekio pokyčiai.

Papildomi tyrimai atliekami naudojant PGR. Kaip dalis mėginių aptinkama DNR ir RNR, esančios leptospiroje. Gyvūnui nugaišus bandoje, veterinarijos gydytojas skiria pomirtinį tyrimą. Ligos patvirtinimas yra:

1. Geltonas odos ir gleivinių atspalvis.
2. Nekrozė ir edema.
3. Kraujo sankaupos krūtinėje ir pilve.
4. Kepenų padidėjimas.

Kaip tinkamai gydyti ligą

Gydymas apima 2 kursus: antimikrobinį gydymą ir ligos simptomų šalinimą. Pirmiausia sergantys augintiniai atskiriami nuo bandos. Užkrėstiems gyvūnams suleidžiamas antileptospiralinis serumas. Vaistas suleidžiamas po oda, po 2 dienų procedūra kartojama. Veršeliams pakanka 20-60 ml dozės, suaugusiems augintiniams duodama 50-120 ml serumo.

Antimikrobinis gydymas

Infekciniams sukėlėjams naikinti naudojami vaistai „Streptomicinas“ (10–12 vienetų poodinė injekcija 1 kg augintinio svorio), „Kanamicinas“ (į raumenis 15 vienetų vienam gyvūno svorio kilogramui). Veiksmingai susidoroti su užduotimi reiškia "Tetracikliną" ir "Biomiciną". Jie gyvūnams duodami 2 kartus per dieną 4 dienas.

Simptominis gydymas

Kartu su antimikrobine terapija gyvūnui suleidžiama Urotropin, 40% gliukozės tirpalo ir kofeino. Glauberio druskos pagalba pašalinamos žarnyno atonijos pasekmės. Gyvūno burnos ertmė reguliariai apdorojama kalio permanganato tirpalu. Gyvūno mityba papildyta vitaminų papildais ir mikroelementais. Papildai žuvų miltų arba žuvų taukų pavidalu bus naudingi augintiniui.

Prevencija ir vakcinos

Užkrečiamosios ligos profilaktikai naudojama moderni VGNKI vakcina. Daugiavalentė priemonė saugo augintinius nuo ūmios leptospirozės formos. Kad poveikis būtų ilgalaikis, būtina reguliariai pakartotinai skiepytis. Vienerių metų veršeliai skiepijami kartą per pusmetį, suaugę gyvūnai – kartą per metus.

Likusios prevencinės priemonės – kasmėnesinis gyvūnų laikymo vietų gydymas antibakterinėmis medžiagomis ir profilaktinis naminių gyvūnėlių patikrinimas. Galvijų nerekomenduojama ganyti pelkėtose pievose ir netoliese esančiose vietovėse.

Rekomenduojama