Dirvožemio maistinės medžiagos: komponentų sąrašas ir jų priėmimas bei pasisavinimas

Dirvožemio derlingumas ir augalų sveikata priklauso nuo maistinių medžiagų kiekio dirvožemyje. Kai jų pakanka, augalai vystosi ir veda vaisius, kai jų nepakanka, sutrinka augimas ir derėjimas. Apsvarstykite, kokie pagrindiniai mineraliniai elementai yra dirvožemyje (azotas, fosforas, kalis) ir mikroelementai, kokiomis formomis, kaip juos pasisavina dirvožemis. Kaip reguliuoti augalų mitybą buityje.

Kokios maistinės medžiagos yra dirvožemyje

Pagrindiniai yra azotas, fosforas ir kalis, šių elementų randama bet kokio tipo dirvožemyje, bet skirtingais procentais. Jame taip pat yra makroelementų – sieros, kalcio, kalio, magnio ir mikroelementų, kurių nedidelio kiekio pakanka augalų augimui.

Azotas

Šis elementas būtinas augalams visuose vystymosi etapuose, tačiau ypač jo reikia augimo pradžioje. Azotas yra b altymų, chlorofilo, fermentų ir kitų augalo kūno komponentų dalis. Azotą augalai suvartoja dviem formomis: nitratu ir amoniu.

Amoniakas

Šios formos azotas pasisavinamas ir išlaikomas nepalankiomis sąlygomis: dirvožemio rūgštingumas, užmirkimas ar perdžiūvimas, organinių medžiagų trūkumas, š altas dirvožemis. Amonio azotas geriau pasisavinamas rūgščiame dirvožemyje.

Nitratas

Nitratai laisvai juda dirvožemyje, silpnai joje fiksuojasi, o lengvose dirvose lengvai nusiplauna. Jie yra dominuojanti azoto forma šiltoje, drėgnoje ir kvėpuojančioje dirvoje. Nitratų yra dirvožemio tirpale, jie lengvai juda vandens srove ir lengvai įsisavinami šaknų.Nitratai geriau pasisavinami neutralioje ir šarminėje dirvoje.

Fosforas

Antras nepakeičiamas komponentas, būtinas normaliai fotosintezės ir energetinių procesų eigai, augimo taškų formavimuisi ir vystymuisi, ląstelių diferenciacijai. Fosforas skatina vaisių nokimą, daro augalus atsparius neigiamiems veiksniams.

Kalis

Elementas gerina vaisių kokybę, leidžia augalams atsispirti ligoms. Kalis dalyvauja fermentų aktyvavime, sulaiko vandenį ląstelėse, o tai padeda augalams ištverti sausrą ir š altį.

Siera

Elementas dalyvauja formuojant b altymus, chlorofilą, riebalus, kai kuriuos vitaminus, aminorūgštis, fermentus, didina jų kiekį augaluose. Vizualiai sieros trūkumas išreiškiamas simptomais, panašiais į azoto badą: lapų pageltimu, jaunų ūglių retėjimu ir tempimu, augalų augimo sustabdymu.Chlorozė pradeda atsirasti ant jaunų lapų, nes siera negali judėti augalu nuo apatinių lapų.

Kalcis

Elementas dalyvauja reguliuojant vandens ir rūgščių balansą, sudaro sąlygas tinkamai vystytis šaknims, didina medžiagų tirpumą dirvožemyje. Kalis padeda augalams pasisavinti maistines medžiagas ir turi įtakos tam tikrų mineralų prieinamumui.

Elementas pagreitina organinių medžiagų irimą, suriša dirvožemio rūgštis, padidina amonio azoto, fosforo ir kalio pasisavinimą. Aktyvina azotą fiksuojančių bakterijų ir kitų naudingų mikroorganizmų veiklą. Kalcis būtinas pasėliams per visą auginimo laikotarpį, tačiau ypač jo reikia augalams žydėjimo ir derėjimo tarpsniuose.

Magnesis

Elementas yra chlorofile, dalyvauja aminorūgščių sintezėje ir b altymų surinkime, organinių rūgščių transformavime, ląstelių sienelių statyboje. Magnis yra energijos apykaitos komponentas.

Trūkstant šio elemento, slopinama ir slopinama junginių su azotu, pvz., chlorofilo, sintezė. Dėl jo trūkumo sumažėja fosforo kiekis, sumažėja jo virškinamumas. Trūkstant elemento, šaknų augimas slopinamas, todėl sumažėja maistinių komponentų, patenkančių į augalus iš dirvožemio tirpalo, įsisavinimas. Tai ypač pastebima sausros metu. Nepalankiomis sąlygomis magnis juda iš lapų į žiedus ir vaisius, o jo trūkumą galima nustatyti iš lapų.

Mikroelementai

Jie yra ne mažiau svarbūs augalų vystymuisi nei pagrindiniai elementai, nors jų reikia ir mažesniais kiekiais. Mikroelementų vaidmuo augalų gyvenime:

Geležis yra būtina chlorofilo gamybai. Fiksuoja atmosferos azotą, dalyvauja angliavandenių, b altymų, hormonų apykaitoje, veikia plastikinių medžiagų judėjimą, ląstelių augimą ir dalijimąsi.
Varis dalyvauja angliavandenių, vitamino C, b altymų, riebalų susidaryme. Padidina atsparumą šalčiui ir sausrai, gerina vaisių ir sėklų augimą, pagreitina azoto ir magnio patekimą į augalus.
Cinkas padidina angliavandenių ir b altymų, vitaminų kiekį, aktyvina augimo hormonus, skatina šaknų augimą, didina atsparumą sausrai ir šalčiui.
Manganas aktyvina auksiną ir kai kuriuos fermentus, sumažina nitratų kiekį vaisiuose, bet padidina askorbo rūgšties kiekį.
Boras veikia b altymų ir angliavandenių apykaitą, skatina žiedų apdulkinimą, neleidžia nukristi kiaušidėms, apsaugo nuo šakniavaisių puvimo ir skatina maistinių medžiagų nutekėjimą į vaisius.
Molibdenas teigiamai veikia azoto apykaitą ir b altymų sintezę, mažina nitratų kiekį. Dalyvauja nukleorūgščių, chlorofilo sintezėje, stiprina fotosintezę.
Kob altas pagerina azoto fiksaciją, yra cianokobalamino dalis, padidina karotinoidų ir chlorofilo kiekį. Dalyvauja azoto apykaitoje, b altymų ir nukleorūgščių sintezėje. Sulaiko drėgmę augaluose, ypač esant sausrai.
Chromas aktyvina fermentus, stiprina imunitetą ir atsparumą stresui.
Selenas didina pasėlių atsparumą ligoms ir stresui.

Kaip matote, sodų ir sodų dirvoje šių elementų turėtų būti pakankamai.

Įsigijimo procesai

Dirvožemis pasižymi mechanine, fizine ir chemine absorbcija. Mechaninis – gebėjimas sulaikyti daleles, didesnes už dirvožemio poras. Tai leidžia dumblinėms ir koloidinėms dalelėms išlikti dirvožemyje. Fizinė absorbcija – gebėjimas keisti skirtingų junginių molekulių, besiliečiančių su dirvožemio tirpalu, koncentraciją.

Cheminė absorbcija – dirvožemio gebėjimas sulaikyti elementų jonus, suformuojant netirpias arba blogai tirpias medžiagas. Dėl tokio įsisavinimo dirvožemyje kaupiasi organinės medžiagos, anijonai ir maistinių medžiagų katijonai, kurie vėliau patenka į augalus.

Augalų mitybos reguliavimas

Veiksmingas auginamų kultūrų mitybos reguliavimo būdas – organinių ir mineralinių trąšų įterpimas ruošiant lysves arba auginimo procese. Viršutinis padažas gali sureguliuoti mineralinių elementų balansą, padidinti tų, kurių trūksta, sumažinti kitų kiekį, kai jų per daug. Tręšimas turi būti atliekamas tiksliomis dozėmis ir tinkamu laiku.

Rūgštingumo neutralizavimas leidžia augalams lengviau pasisavinti elementus. Kiti apdorojimo būdai: į molio dirvožemį įpilama smėlio, į smėlingą – molio, todėl pagerėja jų mechaninė sudėtis.

Svarbus normalios mitybos organizavimo punktas yra drėkinimo režimas, nes mineralinių elementų yra dirvožemio tirpale, kuris turi laisvai tekėti į šaknis.Sausame dirvožemyje sunku tiekti mineralinius elementus, net jei jų yra pakankamai.

Visame dirvožemyje gausu maistinių medžiagų, tačiau jų kiekis skiriasi. Jie patenka į augalus per šaknis ir yra naudojami ląstelėms kurti ir tam tikrai augalų rūšiai būdingoms medžiagoms formuoti. Norint gauti gerą derlių, dirvoje turi būti visų pasėliams reikalingų mineralų ir medžiagų. Lengviausias būdas reguliuoti jų kiekį yra trąšomis, tačiau taip pat būtina vykdyti žemės ūkio praktiką, kuri pagerina dirvožemio savybes: atšilimą, gebėjimą praleisti orą ir drėgmę bei išlaikyti svarbius komponentus.