Pievų-chernozem dirvožemiai: formavimosi ypatybės ir sąlygos, augmenija

Pievų-chernozemo dirvožemis yra paplitęs terasinėse lygumose ir žemumose, esančiose miško stepių ir stepių zonose. Aptinkama ir pomiškyje – žemų upių terasų zonoje. Tokio dirvožemio yra ir deliuvialiniuose traukiniuose. Pagrindinės uolienos yra kreidos marlių kliedesys ir į liosą panašūs priemolio dirvožemiai. Viršutiniams šio dirvožemio sluoksniams būdinga granuliuota struktūra.

Pievų-chernozemo dirvožemio sudėtis ir savybės

Tokie dirvožemiai turi unikalių savybių. Viršutiniuose dirvožemio horizontuose yra daug humuso.Gilėjant dirvožemiui, jo tūris mažėja. Humino rūgštys laikomos pagrindine dirvožemio dalimi. Pagal humuso kiekį ir kaupimąsi tokio tipo dirvožemis netgi gali pranokti chernozemus.

Dirvožemio reakcija artima neutraliai. Tuo pačiu metu jis pasižymi gana dideliu katijonų mainų pajėgumu. 100 gramų dirvožemio gali siekti 45 mikromolius. Magnio tūris sudaro iki 30-50% viso keičiamų bazių kiekio.

Šio tipo dirvožemio profiliui būdingas tolygus dumblo pasiskirstymas. Tai taip pat taikoma seskvioksidams. Paprastai dirvožemis nuplaunamas nuo lengvai tirpių druskų. Paprastai jis turi sunkią sudėtį. Šie dirvožemiai pasižymi palankia vandeniui stabilia struktūra, dideliu vandens pralaidumu ir puikiomis vandens sulaikymo savybėmis.

Šis dirvožemio tipas primena juodą dirvą. Jo išskirtinis bruožas yra požeminio vandens padėtis arti paviršiaus ir subhumuso horizonto bei pagrindinės uolienos viršūnės žydėjimas iš 1,2–1,5 metro gylio.

Nr. Šiaurinėms miško stepėms būdingas sodos druskingumas, o pietinėms – sulfatinis. Stepių zonoje yra chlorido-sulfato tipo.

Formavimo sąlygos

Šis dirvožemio tipas daugiausia paplitęs miško stepėse. Tačiau kartais tai pastebima stepių ir lapuočių miškų zonose. Didžiausi masyvai lokalizuoti tarpkalninėse žemumose, esančiose Užbaikalėje. Jų taip pat galima rasti Vakarų Sibiro žemumoje. Šis tipas taip pat randamas Oka-Don žemumoje.

Tokie dirvožemiai laikomi pusiau hidromorfiniais chernozemo pakaitalais. Tačiau išskirtinis jų bruožas yra susidarymas didelės drėgmės sąlygomis, kurios susidaro dėl laikino paviršiaus nuotėkio drėgmės susikaupimo arba nereikšmingo dirvožemio ir požeminio vandens išsidėstymo gylio - 3-7 metrų srityje.

Šis dirvožemio tipas vystosi po pievų stepių augalų priedanga. Šiai zonai būdingos įvairios žolės. Taip pat dirvožemį galima formuoti po retais žoliniais miškais, žemo reljefo vietose, užliejamų terasų zonoje. Šio tipo dirvožemis dažnai randamas žemo drenažo lygumose.

Šio tipo žemės vandens režimui būdingas abipusis kapiliarų pasipildymas, kurį pakeičia gilus dirvožemio profilio drėkinimas. Tokia padėtis stebima didžiąją auginimo sezono dalį.

Morfologinė profilio struktūra

Šio tipo dirvožemio profiliui būdinga tokia morfologinė struktūra:

1. Humuso horizontas A – pasižymi tamsiai pilka spalva ir puria struktūra. Jis gali būti grūdėtas arba gumbuotas.
2. Horizon AB – turi tamsiai pilką spalvą su rusvomis priemaišomis. Jis išsiskiria gumbuota arba stambiagrūdė struktūra. Bendro humuso horizonto storio parametrai siekia 35-70 centimetrų. Apačioje yra putos.
3. Vsa horizontas – yra žemiau ir yra neaiškiai išreikštas iliuvialus-karbonatinis horizontas. Karbonatai pateikiami impregnavimo ir kranų pavidalu. Ši struktūra būdinga apatinei profilio daliai. Kai kuriais atvejais 2-3 metrų gylyje aptinkami nedideli Fe-Mn mazgeliai ir pastebimi gilaus glejingumo simptomai. Jie yra nestabilūs laike ir erdvėje dėl požeminio vandens lygio pokyčių, priklausomai nuo sezono ir metų.
4. Sk – blyškaus atspalvio motininė uola su gležėjimo pėdsakais. Jis pateikiamas aprūdijusių dėmių ir gyslų pavidalu.

Pievų-chernozemo dirvožemiams būdingas padidėjęs humuso kiekis, palyginti su aplinkiniais chernozemais. Jie laikomi labai vaisingais. Vienintelės išimtys yra solonchak ir solonetzic gentys. Kalbant apie derlingumą, tokie dirvožemiai viršija chernozemus.

Pagrindiniai dirvožemio formavimo procesai

Pagrindiniai procesai yra šie:

• koaguliacija ir biogeninė struktūra;
• humusas-akumuliacinis;
• eluvialus-iliuvialus karbonatų pasiskirstymas;
• neišreikštas žvilgesys.

Kaip naudoti

Šis dirvožemio tipas laikomas derlingesniu nei juodasis dirvožemis. Taip yra dėl geresnio drėgmės tiekimo. Tokio dirvožemio pranašumai ypač išryškėja esant sausam orui.

Norint racionaliai naudoti pievų-chernozemo dirvožemius, verta imtis tų pačių priemonių kaip ir naudojant chernozemus. Tačiau tokio tipo dirvas rekomenduojama laistyti labai atsargiai. Taip yra dėl greito požeminio vandens lygio kilimo pavojaus, dėl kurio vėliau gali susidaryti druskėjimas ir užmirkimas.

Kadangi ne druskingi pievų-chernozemo dirvožemiai laikomi derlingiausiais, jie aktyviai auginami ariamai žemei. Europinėje Rusijos dalyje tokių pradinės būklės dirvožemių galima rasti tik saugomose teritorijose.

Šis dirvožemio tipas gali būti naudojamas įvairių rūšių atitinkamos zonos žemės ūkio augalijos auginimui. Aktyviai naudojant, reikalingi azoto ir fosforo papildai. Jas rekomenduojama derinti su organinėmis medžiagomis.

Pievų-chernozemo dirvožemiai yra labai derlingi. Todėl jie aktyviai naudojami žemės ūkyje. Norint išvengti dirvožemio išeikvojimo, svarbu laiku išberti trąšas.

Rekomenduojama