Dirvožemio erozija: kas tai ir priežastys, prevencijos priemonės, pasekmės

Dirvožemio erozija gali kelti susirūpinimą daugeliui žemės savininkų. Dirvožemio sunaikinimas dėl erozinių jėgų gali būti katastrofiškas. Apsvarstykite, kas yra erozija, jos rūšys, kokią žalą ji daro ir kokios gali būti pasekmės. Kokios klimato zonos labiausiai linkusios į dirvožemio eroziją, kokie kovos su šiuo reiškiniu metodai egzistuoja.

Kas yra dirvožemio erozija

Erozija – tai laipsniškas dirvožemio naikinimas vandens, vėjo arba abiejų. Šie veiksniai skatina paviršinio dirvožemio sluoksnio atsiskyrimą ir pašalinimą, jo nusėdimą kitur ir griovių, daubų ir net upių slėnių susidarymą.

Erozijos greitis apibrėžiamas kaip normalus ir pagreitintas. Erozija vyksta įprastu greičiu, jei yra vandens nuotėkis, naikinimo procesai vyksta lėčiau nei susidaro dirvožemis, stiprus reljefo pokytis nepastebimas. Spartėjant erozijai, naikinimo procesai lenkia dirvožemio formavimosi procesus, todėl dirvožemis degraduoja ir smarkiai pasikeičia buvęs reljefas.

Erozija atsiranda dėl natūralių priežasčių, ją gali sukelti ir žmogaus veikla. Dirvožemio sunaikinimas vyksta visur planetoje, tačiau dažniausiai per didelės drėgmės sąlygomis, kai kritulių kiekis viršija išgaruojančio vandens kiekį.

Erozijos tipai

Jos skirstomos atsižvelgiant į veiksnį, sukeliantį dirvožemio degradaciją, tai gali būti vėjas ir vanduo.

Vėjo efektas

Vėjas iš dalies arba visiškai sunaikina ariamąjį horizontą. Vėjo erozija skirstoma į kasdienę, kai derlingos dalelės palaipsniui išpučiamos iš viršutinio horizonto ir juda, o augalų šaknys atidengiamos; ir trumpalaikiai, kai pučiant stipriam vėjui ir uraganams kyla dulkių audros.

Bet kokio stiprumo vėjas nuolat naikina purią dirvą, ypač sausringose vietovėse. Paprastai dažnai pavasarį, kai vėjo stiprumas viršija 15 m/s, purioje žemėje be pasėlių.

Vėjo erozija vystosi 4 etapais: pūtimu, dirvožemio judėjimu, kaupimu ir stabilizavimu, kurie visada keičia vienas kitą. Vystosi nepriklausomai nuo reljefo, atsiradimą palengvina silpnai išreikšta dirvožemio struktūra, lengva mechaninė sudėtis (daugiausia smėlio), reta augmenija.

Roko defliacija

Dirvožemio sunaikinimo priežastys yra vėjo pučiamas dirvožemio agregatas ir dalelės nuo paviršiaus, pernešimas į skirtingus atstumus ir vėlesnis nusėdimas.

Vėjo korozija

Išsireiškia vėjo poveikiu uolienoms, dažnai keičia pusiau dykumų ir dykumų vietovių reljefą, paveikia žemės ūkio paskirties žemę. Sukelia dulkėjimą, dykumėjimą, ekonomikoje naudojamo dirvožemio degradaciją.

Vandens poveikis

Audros ir tirpsmo vanduo sukuria laikinas stiprias sroves, kurios sukelia eroziją. Be gamtinių veiksnių, dirvožemiui įtakos turi ir netinkamas ūkinis žemės naudojimas. Dirvožemio struktūra ardoma žemės dirbimo technika, dėl ko naikinami miškai ir ją šaknimis stiprinanti augmenija, per didelis gyvulių ganymas, dirvos išpilimas.

Lašelių erozija

Taip vadinasi dirvožemio sunaikinimas lietaus lašais, kurie jėga trenkia į dirvožemio luitus ir išsklaido juos į šonus. Ypač stiprus sunaikinimas stebimas šlaituose, kur žemė dideliais atstumais juda žemyn. Daro didelę žalą drėgniems subtropikams ir tropikams.

Lėktuvų erozija

Taip pat yra procesas, kurio metu paviršinis sluoksnis iš šlaitų, veikiant nedideliems srautams, tolygiai nuplaunamas, o tai palaipsniui veda prie aikštelės išlyginimo.

Tiesinė erozija

Šio tipo erozijos procesas lemia lygaus žemės paviršiaus dalijimąsi, o vėliau susiformuoja įdubos, grioviai ir upių slėniai, kurie susidaro veikiant nuolatiniams vandens srautams.

Drėkinimo erozija

Atsiranda dėl netinkamo drėkinimo, pažeidžiant režimą ir laistymo normas, ypač vietovėse su nuolydžiu. Dažniausiai pasitaiko ariamoje žemėje, stebima ganyklose su smėlio ir smėlio dirvožemiais.

Kiti tipai

Tarp erozijos tipų klasifikacijos galima išskirti antropogeninę. Sukelta žmogaus veiklos, priežastis yra: dirvožemio tarša, mechaninis naikinimas, miškų ir stepių augalijos naikinimas, didelių plotų arimas, netinkamas apdorojimas. Taip pat nėra medžių juostų, kurios apsaugotų nuo vėjo ir atidengtų dirvožemį statybų ar kasybos metu.

Dėl paviršinio dirvožemio sluoksnio naikinimo prarandama nemaža dalis humuso, dėl to prarandamas derlingumas, sumažėja augalų produktyvumas, o žemės ūkio įmonės patiria didžiulius nuostolius.

Pagrindinė žala ir pasekmės

Erozija pavojinga tuo, kad dėl jos prastėja dirvožemio derlingumas, agrofizinės ir cheminės savybės, mažėja bioaktyvumas. Naikinimo procesas veda prie nuolatinio derliaus mažėjimo, produkto kokybės blogėjimo. Derlingų dirvožemių nuostoliai dėl destruktyvaus poveikio kasmet gali siekti milijardus tonų. Dulkių audros gali išpūsti 10 centimetrų humuso horizonto sluoksnį, kuriam susikaupti reikia daugiau nei šimtmečio.

Neigiamos pasekmės išreiškiamos ir upių bei ežerų užsikimšimu, dėl to mažėja žuvų ir kitų vandens telkinių gyventojų. Dirvožemis iš laukų atneša pesticidų ir trąšų likučius, kurie taip pat ištirpsta vandenyje, todėl yra toksiški. Dulkės taip pat teršia orą, o tai kenkia žmonių ir gyvūnų sveikatai. Dėl erozijos padidėja stichinių nelaimių – potvynių ir nuošliaužų, dėl kurių gali žūti žmonės, tikimybė.

Klimato zonos, kurios labiausiai linkusios į dirvožemio eroziją

Vandens erozija daugiausia paveikia žemes, esančias miško stepių ir stepių zonoje. Rusijoje tai yra Centrinio Juodosios Žemės regiono, Šiaurės Kaukazo ir Volgos regiono teritorija. Ne Černozemo regione žemės ūkio paskirties žemėse, esančiose šlaituose, kyla sunaikinimo pavojus.

Erozijos procesai taip pat vyksta Kanados, Australijos, Kinijos, JAV ir Indijos dirvožemiuose, taip pat daugelyje Europos, Azijos ir Afrikos šalių.

Dirvožemio erozijos kontrolės priemonės

Dirvožemio apsaugos nuo vėjo ir vandens priemonės apima agrotechninius, hidrotechninius, melioracijos kontrolės būdus. Vėjo erozijos atvirose erdvėse galima išvengti dirbtinai pasodinus apsaugines 1 ar kelių eilių medžių juostas. Jie dedami kampu į kryptį, kuria pučia vyraujantys vėjai. Medžių veiksmingumas apsaugant nuo vėjo priklauso nuo augalų aukščio ir tankumo.

Žymiai sumažina erozijos poveikį ir apsaugo dirvą bei padeda sukurti tankią augalijos dangą, kurią sudaro stepių augalai su galingomis šakotomis šaknimis. Daugiamečių žolių sėjimas laukuose – taip pat vienas iš problemos sprendimo būdų. Laukai su daržovių pasėliais laikinai apsaugoti nuo vėjo, šalia sėjami ir javai. Imamasi ir kitų priemonių – pakaitinius laukus su daržovėmis su laukais, užsėtais dirvožemį tausojančiais augalais. Augmenijos sodinimas šiandien yra veiksmingiausias būdas užkirsti kelią dirvožemio degradacijai. Augalai laiko dirvą vietoje, sustiprindami ją be jokio papildomo įsikišimo.

Geras žemės išsaugojimo efektas pasiekiamas plokščiu laukų ir šlaitų apdirbimu, hidrotechninių konstrukcijų naudojimu, augalų auginimu terasose, dirvos mulčiavimu. Teritorijose, kuriose jau yra aiškiai išreikšti naikinimo požymiai, kontrolės metodai taikomi kompleksiškai.

Dirvožemio erozija yra natūralus reiškinys, kasmet vėjas ir vanduo sunaikina milijonus hektarų žemės. Žala daroma ir žemės ūkio paskirties žemėms ne tik dėl natūralių priežasčių, bet ir daugiausia dėl netinkamo ūkinio naudojimo. Žemės degradacija kelia didelę grėsmę ekosistemos stabilumui ir žemės ūkio paskirties žemės produktyvumui visame pasaulyje.

Rekomenduojama